Sielos Tyla- meditacija. HD

Mielieji, savo gimtadienio dieną, noriu padaryti dovaną Jums ir padovanoti prasmingą pusvalandį Sielai. Siela mums kalba Tyla. Išmokus klausytis Tylos- išgirstame ir savo Sielos balsą. Kodėl tai svarbu? Dauguma dvasinių praktikų didelę reikšmę skiria vidinei žmogaus būsenai. Mūsų visatoje galioja dėsnis: „ Išorinis pasaulis atspindi vidinį pasaulį“. Ir todėl, tai, kas vyksta jūsų viduje sukuria jūsų išorinę realybę. Baimė gimdo baimę, nerimas sukuria dar daugiau nerimo. Ir, kad ir kaip besistengtumėte save nuraminti, suharmonizuoti savo būsenas, aplink save sukurti komfortabilų emocinį foną, jums vis vien nieko nepavyksta. Taip yra todėl, kad neįmanoma įsakyti sau nurimti, negalvoti apie problemas, neįmanoma vien tik valios dėka nereaguoti į dirginantį išorinį negatyvą, agresiją, nuoskaudas. Ir jokios afirmacijos čia nepadeda. Kad ir kaip jūs stengiatės ir mėginate mąstyti pozityviai, su meile žvelgti į aplinką – tai neveikia. Nes sąmoningai jūs negalite valdyti ir kontroliuoti tų procesų, kurie vyksta jūsų viduje. Savo 25 metų įvairių dvasinių praktikų kelyje aš mačiau daug ieškančių žmonių. Perėjau daugybę praktikų, patyriau suvokimų. Ir visur aš pastebėjau vieną ir tą patį dėsningumą: ieškantys savo kelio žmonės, pakliūva į priklausomybės nuo mokymo arba krypties spąstus. Tol, kol jie aktyviai seka savo pasirinktu mokymu, kuria aplink save harmonijos iliuziją. Tačiau užtenka tik susidurti su realia gyvenimiška situacija, sociumu- prasideda problemos ir nesusipratimai. Mūsų tikslas- išmokyti žmones visada būti santarvėje su savimi ir aplinka. Tai plėtoti visose savo gyvenimo sferose. Mes neduosime jums paprastų patarimų, kaip gyventi geriau. Mes nekursime jums iliuzinių atsakymų į klausimus, kylančius jūsų viduje. Praktikose, kurias dovanosime jūs patys rasite atsakymus, kurie bus skirti tik jums ir tik jūsų gyvenimui. Kas yra Tyla ir kodėl ji tokia svarbi žmogui? „Lik sveikas, mano Laike“- tariau sau ir virpančiais pirštais ėmiau skaičiuoti savo gyvenimo akmenis. Ilgai juos rinkau. Visą amžių. Turiu pilną akvariumą. Kartais juos palaistau. Kad nenustotų augti. Manote akmenys mirę? Naivuoliai ! Kiekvienas akmenėlis turi šaltą širdį. Visada tuo tikėjau. Vaikystėje, menu, basomis žarstydavau juos pėdomis, slėpdavau smėlyje, ridendavau saulėje. Paskui išsirinkdavau vieną jų, tą, su kuriuo mūsų atodūsių ritmai sutapdavo. Ir akmuo virsdavo kūnu. Liesdavau jį pirštais, glostydavau akimis, myluodavau ašaromis ir šukuodavau blakstienomis. Vakarais- nuprausdavau jo veidą savo plaukais. Taip ir augindavau- savo išrintąjį. Akmenėlį , šalta širdimi. Per metus jis užaugdavo , įgaudavo pavėsingų pušų sakų kvapą ir imdavo šokti aukojimo šokį. Žinojau- jei myli- paleisk, nelaikyk, nežudyk mylimojo savo meile. Taip akmenėlis atsidurdavo akvariumo dugne. Kiekvienais metais po vieną. Užaugusį, išleisdavau žaisti dienų žaidimų. O pati pasitraukdavau į vienatvę ir pati spręsdavau, ką ir kaip veikti. Ir taip kiekvieną saulės rėdos ratą. Samsa